Džeinė Bolein, Hemptono rūmai, 1540 m. Kalėdos
Karalius nusigręžė nuo žmonos giminės, stojo prieš savo dukterėčią. Rūmai nutilo, dvariškiai stengiasi nepakelti galvos ir viliasi, jog karaliaus pagieža juos aplenks. Čarlzas Hovardas, įspėtas drąsesnio už mus, paspruko į pakrantę maža valtele, įsiprašė į kabotažinį laivą ir išplaukė į Prancūziją. Jis papildys bėglių, kuriems nėra vietos Henriko Anglijoje, popiežiaus šalininkų, reformatorių, naujų išdavystės įstatymo aukų — vyrų ir moterų, kurių vienintelė kaltė yra ta, jog jų giminaitis įvardintas išdaviku, gretas. Kuo labiau auga jų būrys, tuo įtaresnis ir bailesnis darosi karalius. Jo tėvas paėmė Angliją su saujele nepatenkintų, karaliaus Ričardo ištremtų vyrų. Henrikas geriau nei kas kitas žino, jog tironijos niekas nekenčia, ir tremtiniai bei apsimetėliai gali bet kada nuversti nuo sosto.
Taigi Čarlzas, saugus Prancūzijoje, laukia karaliaus mirties. Kažkuria prasme jis gyvena geriau už mus. Jis atskirtas nuo namų ir šeimos, bet yra laisvas. Mes esame čia, bet bijome įkvėpti. Ledi Margareta grįžo į savo senąjį kalėjimą Siono vienuolyne. Ji graudžiai raudojo išgirdusi, kad karalius vėl ją įkalina. Ji sakė, kad turės vos tris kambarius pasivaikščioti ir kraštelį vaizdo į upę. Raudojo, kad jai tik dvidešimt vieneri, o gyvenimas toks liūdnas. Dienos ten slenka labai lėtai, o naktys tęsiasi be galo. Ji sako, kad norėtų tik mylėti taurų vyrą, ištekėti už jo ir būti laiminga.
Mes visi žinome, kad karalius to neleis. Šią žiemą laimė yra didžiausia retenybė visoje karalystėje. Niekas, išskyrus monarchą, negali būti laimingas.